Sumuštinis su silke, mangais ir konservuotomis paprikomis.
Ką tik vos negavau infarkto... Padariau sumuštinius, ruošiausi juos fotografuoti, o niekaip negaliu įjungti fotoaparato. Iš karto praskriejo milijonas minčių: ' košmaras, juk rytoj turėsiu padariusi tortą; teks viską pristabdyti, kol nusipirksiu naują fotoaparatą; naują fotoaparatą, aišku, daug geresnį, apie kokį jau seniai svajoju; bus nenumatytų išlaidų; turbūt čia ženklas iš aukščiau, kad neverta šitų sumuštinių fotografuoti ir t.t.'. Šypt.
Daug visokių protingų/neprotingų minčių, o kartu vis kylanti panika. Ačiū Dievui, nesu visiškai susipykusi su technika, 'pagooglinu', atnaujinu nustatymus ir, vualia, fotoaparatas veikia. Nusiraminu, vos nepuolu jo bučiuoti, senas, geras ir ištikimas 'draugas'. Šypt. Dar teks su juo padraugauti. Ir ačiū Dievui...
Apie sumuštinį. Jo receptą pamačiau VMG laidoje, 'įsikaliau' į galvą ir nusprendžiau po Kūčių (vienintelį metų laiką kuomet valgom silkę) būtinai išmėginti. Specialiai pasilikau silkės ir išbandžiau. Labai skanu! Tikėjausi kažkokio labai egzotiško, netikėto skonio, o paragavusi supratau, kad tas skonis ne toks ir netikėtas, o net priešingai labai pažįstamas.
Labai panašu į pardavinėjamus silkių-mišrainių 'kibiriukus' su visokiais skoniais ir priedais: paprikomis, ananasais ir pan. Tik man asmeniškai toks paprastas sumuštinio variantas daug priimtinesnis: be nereikalingų priedų, padažų, daug sveikiau ir gali būti puikus užkandis net ant šventinio stalo. Visai lietuviška brusketa.
Žmonės stebisi ir vis klausia, koks skonis. Skonis - puikus. Trigubas derinys - saldu (mangas), sūru (silkė), aištru/kartu (paprikos). Viskas tobulai kulinariškai sujungta ir suderinta.
