Pikantiški, purūs, minkšti, rikotos ir cukinijų blyneliai.
Pusantrų metų... Tiek laiko intensyviai, be pertraukų rašau šį maisto dienoraštį. Man blog'o rašymas turi daugybę privalumų. Tai visapusiškas tobulėjimas ir tam tikra savireguliacijos forma... Kepimas, saldūs, kartais pribloškiantys rezultatai, kūrimas, fotografija, rašymas (dviem kalbomis), apsikeitimas patirtimi, komentarais, refleksija, bendravimas ir net savo asmeninių savybių tobulinimas. Svarbiausia, saviraiška.
Tačiau neretai būna ir įtemptų akimirkų, nesėkmių, klaidų, nusivylimo, neigiamų komentarų. Kažkam neįtinka mano nuotraukos, kepinių kokybė, ar rašymo stilius, kalba, nuotaika, blog'o koncepcija ar tiesiog, aš. Būna tuomet susvyruoja pasitikėjimas bei motyvacija. Tiesa, trumpam... Susimąstai, jog visgi pliusai be vargo nusveria minusus, o teigiamybių sąrašas vis ilgėja ir ilgėja.
Štai, po vieno iš įrašo paskelbimo gaunu laiškelį iš draugės Lietuvoje su recepto rekomendacija ir prierašu: 'paskaičiau, pagalvojau pasiūlyti, gal patiks ir vyrui'. Pajunti dėmesį, rūpestį. Gal nedidelį, gal per atstumą, bet malonų. Ačiū, Jolita!
Receptą išbandžiau vos tik gavusi. Sudomino, motyvavo, nenuvylė. Labai skanūs blyneliai, puručiai, minkštučiai ir sakyčiau, skanesni nei mano anksčiau gaminti. Patiko ir vyrui. Chi chi.
