Rašydama apie tokius gerai žinomus lietuviams receptus kas kartą truputį nerimauju. Nesu lietuvių virtuvės specialistė, apskritai, nesu kokios nors virtuvės specialistė, greičiau mokinė. Dar savamokslė. Yra daugybę už mane geresnių kepėjų ar virėjų, nėra ko net diskutuoti. Ir tie žmonės tikriausiai turi savo mėgstamą receptą, savo nuomonę, koks turi būti kibinas, kas jis iš viso yra. Taip ir turėtų būti. Mes kiekvienas turime savo nuomonę, savo patyrimą ir savą skonį bei supratimą. Aš tikrai neišmanau, koks tas tikrasis kibinas turėtų būti, nors visada užsukę į Trakus jų ragaudavome be išimties. Ir tiesą pasakius, nelabai man svarbu iš ko pagaminta jų tešla, ar koks įdaras tradiciškesnis: su aviena, ar su kiauliena, varške ar kokiais kopūstais. Man maistas visų pirma turi būti skanus. Skonis svarbiausia. Po to galima kalbėti apie sudėtį, maistingumą, papročius, grožį ir t.t. Ką tuo noriu pasakyti? Ogi kad šis receptas nėra autentiškas, tradicinis ir tikrai netobulas. Tačiau man kiekvieną kartą pasiteisinantis bei skanus. Tai pirmas ir iki šiol vienintelis receptas pagal kurį teko kepti kibinus. Radau, tiko, patiko. Kibinų tešla - trapi, įdaras - sultingas. Tai mano kibinų receptas, kurį labai seniai radau 'Darbštuolės' žurnale (turbūt vienas pirmųjų mano praktinių žurnalų). Džiaugiuosi, kad receptą išsaugojau ir galiu su Jumis pasidalinti. Galbūt atsiras žmonių, kuriems taip pat patiks.